Raganų įlanka...

įkėlė


ar pameni – juokėmės ten medumi susilaistę
kur juodos lelijos sutemusios lipa į krantą
ir žaidžia slėpynių – o slėptis vis tiek neįpranta
kol raganos mylisi naktį po šiaurės pašvaiste

prisimeni – ten nesiliaudavo snigt meteorais
kol pievoj pražysdavo kerinčios fosforo gėlės
tu klausei manęs – netikėtai tarp jų atsikėlęs
- kada mus dievybės suspėjo sunešti į korį

į švytintį korį iš jausmo kad niekad nemirsim
į kvepiantį svyrančio sapno simetrijos guolį -
iš puolusio angelo rankų taip tykiai nupuolu
spėliodama kuo tu pasiekdamas žemę atvirsi

o laukusios tavo gimimo čia verkė gyvatėm
jų priverkė pilnus akivarus ir kupiną skreitą
pavargusiai giriai – ir ji negalėjo paeiti
giria užsimerkė ir tiek mes ją tąsyk tematėm


tikriausiai nepameni ryto – kai bridom per liūną
virš mūsų sūpavosi paukščiais nuauksintos šakos
girdėjom – kažkas mums už nugarų juokias ir sako
- tylos – nepažadinkit jų – jų iš tikro nebūna...

I.Butkutė
leonora
Jūsų komentaras...
Įkeliamas jūsų komentaras