Obuolys

įkėlė

Atsikąsk vaisiaus, kurio bijai.

Įtariai žiūriu į laimingą medį. Jis išaugo mano sode, vis dėlto nesiryžtu raškyti jo vaisių. Matau jo kamieną švytint vario spalva, o aplink jį drėgme žybsint pasakiškus šešėlius.
Tų vaisių kvapas atsklinda iš senų laikų, kai viskas tik radosi. Vaisiais aplipęs medis linguoja vėjyje, o kai užsimanau, šaka palinksta ir vaišina mane obuoliais. O aš nusigąstu ir atitraukiu ranką. Jau seniai taip elgiuosi. Bijau to medžio. Šiąnakt sapnavau, kad stoviu prie prarasto rojaus vartų. Angelas miegojo žolėje, jo kardas atspindėjo pienių žiedus, Dievas žaidė su manimi prie upokšnio. Niekas nesaugojo vartų. Rojaus sodas pasikvietė mane atgal. Esu jo vaikas ir jis nori, kad nuskinčiau pirmąjį vaisių. Atsikandu ir mano kūną užlieja palaimingas sotumas.
Nuo tada, kai pradėjau misti to medžio vaisiais, nebesu alkana. Medis be perstogės juos sirpina, kiekvieną mano gyvenimo dieną pražysta nauja šaka ir prinoksta vis kitoks vaisius.
Tas medis nebaudžia nė vieno, siekiančio jo vaisių. Nuolat dosniai juos dalija ir niekaip negali išsemti savo meilės. Todėl kas vakarą prieš tamsą grįžtu čionai. Užsimerkiu, mano ranka čiuopia tai, kas uždrausta, kas gali mane pasotinti. Kasdien skindama ir valgydama vaisius nuo to medžio matau, kad vis dar per mažai žinau apie laimę. Kiekvieną dieną galėsiu nurėkšti naują vaisių, kokio dar nesu ragavusi. Norėčiau juo pasidalyti su jumis. Medis yra pasaulių, į kuriuos jau seniai esame pakviesti, durininkas. Čia stovi tam, kad kiekvieną kartą į juos grįžtume.
TODĖL REIKIA ATSIKĄSTI VAISIAUS

iš Alenka Rebula knygos "Šimtas vidinės galios veidų "
Stasike
Rojaus sodas ... taip palaimintas sotumas užlieja kūną.. kokia palaima..
  • Rugpjūčio 7, 2018
  • ·
  • Atsakyti
  • ·
  • Pranešti
  • ·
  • Patinka
Elen
  • Rugpjūčio 8, 2018
  • ·
  • Atsakyti
  • ·
  • Pranešti
  • ·
  • Patinka
leonora
Jūsų komentaras...
Įkeliamas jūsų komentaras